• “Ar galite išrašyti raminamųjų?”
  Kartais ne specialistams kyla neaiškumų, kas yra kas psichikos sveikatos specialistų tarpe. Pati dažnai pastebiu, kaip verčiant kino filmus tas pats žmogus vieną kartą pavadinamas psichiatru, o kitą – psichologu (angliškai gali būti vartojamas tas pats shrink). Teoriškai įmanoma, kad tas pats žmogus būtų ir psichiatru, ir psichologu. Tačiau dažniausiai žmonės turi tik vieną iš šių profesijų.Psichiatras – gydytojas, baigęs psichiatrijos rezidentūrą, t.y. jo specializacija yra psichikos ir elgesio sutrikimai. Jis turi kompetenciją ir teisę nustatyti diagnozę bei paskirti gydymą – medikamentus, psichoterapiją ar kt. Psichologas – tai specialistas, baigęs universitetines psichologijos studijas, ne gydytojas, t.y. neturi teisės diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimus ir skirti gydymą (tiesa, klinikiniai ir sveikatos psichologai Lietuvoje pripažįstami asmens sveikatos priežiūros specialistais). Psichologo studijų kryptis – socialiniai mokslai. Kaip iliustraciją savo klientams pateikiu Vilniaus Universitetą: psichologijos studijų programa vykdoma Filosofijos, o ne Medicinos,  fakultete. Yra įvairios psichologų specializacijos – edukacinė, organizacinė, teisės, sporto-, ir jos nebūtinai susijusios su klinikine sritimi. Klinikiniai ir sveikatos psichologai studijų metu įgyja žinių apie žmogaus nervų sistemą, psichofiziologiją, sensorines sistemas, psichikos ligas ir pan. Klientams sakau, jog psichiatras turi mokėti atskirti, kas psichikoje ir elgesyje yra norma ir kas – ne norma, ir žinoti, kaip gydyti ne normą. O psichologai mokosi, kaip bendrai veikia psichika, ir gali daug ką nuveikti su neliguistomis būsenomis, pvz. mokyti konfliktų sprendimo, streso valdymo įgūdžių. Psichoterapeutas – gydytojas, psichologas ar kitas specialistas, po universitetinių studijų baigęs konkrečios psichoterapinės krypties podiplomines, ne trumpesnes nei 3 metų, studijas. Tad gali būti psichologas-psichoterapeutas, psichiatras-psichoterapeutas, endokrinologas-psichoterapeutas ir t.t. Ateityje pagal psichoterapeutų praktinės veiklos įstatymo projektą jais galėtų būti ir bendrosios praktikos slaugytojai bei socialiniai darbuotojai, po įgyto magistro laipsnio pabaigę podiplomines psichoterapijos studijas. Detaliau apie tai, kuo skiriasi specialistai su “psi…” pavadinimo pradžioje: http://www.psichologusajunga.lt/index.php?p=685&lng=lt
• “Gal man geriau padėtų kunigas ar gera draugė/as?”
  Geras kunigas ar gera draugė – tai gėris, gyvenimo dovana! Tačiau kartais reikia ir specialisto pagalbos. Tai aktualu, kai būna svarbios specifinės žinios apie žmogaus psichiką, kai reikia žvilgsnio “iš šono”, kai gyvenimas pašykštėjo palaikančios aplinkos – nėra nei patikimos draugės, nei dvasininko, nei giminaičio, į kurį galima būtų atsiremti. Kartais psichologas-psichoterapeutas tampa pagrindiniu ar net vieninteliu stabiliu, patikimu asmeniu kliento aplinkoje.Geras psichologas-psichoterapeutas yra atviras, pakankamai empatiškas, priimantis, bet tuo pačiu, jei reikia, konfrontuojantis ir edukuojantis. Jo užduotis – padėti klientui augti ir gyventi geresnį gyvenimą. Jis gali būti ir pokyčių treneriu, ir gero tėvo/mamos figūra, užtikrinančia tai, ko klientas negavo savo aplinkoje. Visgi tai nėra tikras tėvas ar tikra draugė, nes santykis tarp psichologo-psichoterapeuto yra profesinis: paprastai tai yra mokama paslauga, kurioje kiekviena iš pusių įsipareigoja tam tikram elgesiui. Klientas žodžiu ar raštu pateikia informuotą sutikimą dėl konsultacinių paslaugų gavimo, įsipareigoja mokėti už konsultacijas, laiku pranešti apie neatvykimą, atlikti namų darbų užduotis ir pan. Psichologas-psichoterapeutas įsipareigoja konsultuoti profesinės kompetencijos ribose, laikantis profesinės etikos principų, saugoti asmens duomenis pagal BDAR reikalavimus ir pan. Sutikime taip pat numatomos išimtys, kada psichologas-psichoterapeutas neprivalo laikytis konfidencialumo. Vardan santykių skaidrumo, objektyvumo specialistą ir klientą turi sieti tik profesiniai santykiai. Aš negaliu konsultuoti savo mamos, draugės ar vadovės. Ir netgi užbaigusi profesinį (psichologinės pagalbos tikslu) bendravimą su klientu, dar 2 metus privalėčiau neperžengti profesinio bendravimo ribų. Plačiau apie psichologų profesinės etikos principus galite paskaityti čia: http://www.psichologusajunga.lt/?p=104
• “Jūs juk tiesiog klausotės – kodėl tokios brangios konsultacijos?”
  Studijų metu mokomės aktyvaus klausymo – būti geru klausytoju nėra visai paprasta. Tačiau dažniausiai konsultacijos neapsiriboja tik kliento klausymusi, nes esminiams besikreipiančiojo pokyčiams to gali nepakakti – reikia ir daugiau profesinių kompetencijų. Kainuoja tiek psichologo profesijos įgijimas, tiek podiplominės psichoterapijos studijos. Valstybės finansuojamų podiplominių studijų galimybės nėra, tad specialistai patys investuoja į papildomas žinias, įgūdžius ir asmeninę terapiją (- būtina psichoterapijos studijų dalis), į tolimesnius mokymus, seminarus, konferencijas, supervizijas, reikalingus kompetencijų palaikymui ir kėlimui. Legaliai privačiai dirbantis specialistas moka GPM, VSD ir PSD įmokas. Mokama už erdvę, kurioje galite susitikti konsultacijoms, kai kuriais (didesnių centrų ar klinikų) atvejais – ir už administratorės darbą. Kuo daugiau specialisto kompetencijų ir kuo daugiau fizinio komforto susitikimų metu – tuo aukštesnės galite tikėtis kainos.
• “Kodėl turiu mokėti už konsultaciją, nors neatėjau ir jos negavau?”
  Mokėjimas už neįvykusią konsultaciją, kai į ją klientas neatvyko be svarios priežasties, remiasi keliais argumentais: 1) konsultanto laikas ir prarastos galimybės. Jei klientas neatvyko į konsultaciją, psichoterapeutas praranda galimybę tą savo laiką skirti kitam, pagalbos poreikį jaučiančiam, asmeniui, taip pat praranda planuotas pajamas, 2) didžiausia tikimybė pasiekti pageidaujamų rezultatų psichoterapijoje yra dirbant sistemingai, t.y. atvykstant į konsultaciją pagal išankstinį planą, o ne, tarkim, pagal tos dienos nuotaiką. Susimokėjimas už praleistą konsultaciją yra vienas iš būdų motyvuoti nuosekliau siekti pokyčių.
• “KET – kelių eismo taisyklės?”
  Kognityvinė elgesio terapija – tai psichoterapijos kryptis, kurioje klientą varginančių simptomų mažėjimo bei geresnio funkcionavimo siekiama per kognicijų (minčių, prielaidų, įsitikinimų, dėmesingumo ir t.t) ir elgesio pokyčius. Pakanka įrodymų, kad kognityviniai (pažinimo) procesai daro įtaką elgesiui ir emocijoms, kad juos galima stebėti ir keisti, o keičiantis kognicijoms keičiasi ir emocijos bei elgesys. Tuo tarpu tai, kaip mes elgiamės, stipriai veikia mūsų mąstymo procesus ir emocijas. Terapijos metu galima išmokti naujo, adaptyvesnio elgesio – pasikeitus elgesiui, keičiasi ir emocinis atsakas, mąstymas. O mokantis mąstyti naudingesniu ir labiau realybę atitinkančiu būdu, galima keisti savo emocinę savijautą ir elgesį.Iš tiesų galima įžvelgti sąsajų tarp Kelių eismo taisyklių ir Kognityvinės elgesio terapijos, jei žiūrėsime į tai kaip į metaforą. Mūsų smegenyse nerviniai impulsai dažniausiai keliauja išmoktais, įprastais keliais. Dažnai tie keliai atspindi vidines taisykles, pavyzdžiui, šunų baimės atveju: “Jei pamatau šunį, turiu kuo greičiau nuo jo nutolti”. Ne visada tie keliai veda ten, kur mums geriausia, ir ne visada vidinės taisyklės yra mums palankiausios. Terapijos metu “tiesiami” nauji keliai, tikrinamas senų taisyklių pagrįstumas ir naudingumas, ir, jei pilnavertiškesnį gyvenimą pasiekti padėtų naujos taisyklės, jos išbandomos ir įtvirtinamos.
• “Aš pirmą kartą pas psichologą/psichoterapeutą. Kaip čia viskas vyksta, ką man kalbėti?”
  Dažniausiai nėra labai drąsu kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą, ypač jei tai yra pirmas kartas – daug neapibrėžtumo, nerimavimo dėl eigos. (Tačiau ir konsultantui kiekvienas naujas klientas – irgi yra pirmas kartas, bent jau konkrečiai su tuo žmogumi, tad taip pat yra neapibrėžtumas.) Pagalbos kreipimasis parodo sunkumų įsisąmoninimą ir atsakomybės už save prisiėmimą: suprantu, kad taip gyventi, kaip dabar, nebegaliu arba nebenoriu, ir man reikia pagalbininko pokyčiams. Kviečiu žiūrėti į konsultantą kaip į sąjungininką siekiant geresnio gyvenimo Jums. Bendradarbiavimas sesijų metu labai svarbus: būtent klientas yra geriausias savo sunkumų ekspertas, klientas formuluoja užsakymą terapijai, kartu su konsultantu konkretizuoja tikslus, vertina progresą, teikia grįžtamąjį ryšį specialistui ir taip įtakoja proceso eigą. Paprastai pirmų susitikimų metu aktyvesnis būna konsultantas, pavyzdžiui, jei klientas nežino, nuo ko pradėti, specialistas padeda padaryti pradžią. Vėliau, terapijos egoje, vis daugiau atsakomybės už terapijos eigą perima klientas.Konsultacijos trukmė dažniausiai yra 50 minučių. Tai – laikas kliento gijimui, augimui, eksperimentavimui, klaidoms ir mokymuisi. Kadangi procese dalyvauja du asmenys, jie abu kuria susitikimų turinį ir kokybę!
• “Kada man jau pagerės?”
  Vieno bendro atsakymo, kiek užtruks konsultavimas ar terapija, kol klientas pastebės pagerėjimą, nėra. Pavyzdžiui, tipinės depresijos ar panikos sutrikimo atveju terapija gali trukti 6-12 savaičių, fobijų atveju kartais užtenka ir vieno – kelių susitikimų. Tuo tarpu pacientams su ribinės asmenybės sutrikimu reikšmingi pokyčiai gali būti tik po kelerių metų. Taigi, svarbu problemų ar sutrikimo (jei toks yra) pobūdis, jų atsiradimo istorija, sunkumus ar sutrikimą palaikantys veiksniai. Svarbu ir tai, kaip seksis užmegzti tinkamą terapijai kontaktą, ir kiek klientas įsitrauks į terapiją. KET numato namų užduotis, kad klientas labiau įgustų taikyti žinias, metodus, su kuriais susipažįsta ir kuriuos išbando sesijų metu. Palyginimas: jei norintis sustiprinti savo raumenis žmogus treniruosis vieną kartą per savaitę po vieną valandą (tiek apytikriai trunka terapinė sesija), jo raumenys nestiprės taip sparčiai, kaip jam treniruojantis 5 kartus per savaitę po valandą ar dvi. Todėl ir mąstymo, elgesio ar kiti pokyčiai, vykstantys tik sesijoje, su konsultantu, gali būti nepakankami, kad kliento gyvenimas pastebimai pagerėtų.
• “Ar nesužinos mano darbdavys?”
  Psichologai ir psichoterapeutai laikosi konfidencialumo: tiek kliento lankymosi pas specialistą faktas, tiek konsultacijų turinys nėra viešinamas. Jei klientas lankosi gydymo įstaigoje ne anonimiškai, jo apsilankymai, jų metu suteiktų paslaugų ir/ar diagnozuotų ligų kodai yra matomi prieigą prie medicininių duomenų turintiems asmenims. Anoniminių, privačių  konsultacijų atveju kliento duomenys nėra prieinami kitiems asmenims, nebent: 1) klientas pats to pageidauja, su tuo sutinka, nes tai naudinga jo gydymo procesui (tarkime, įtraukiant šeimos narius į problemos sprendimą, anonimiškai pateikiant atvejį supervizijai ar pan) , 2) yra teisės pažeidimai (smurtas prieš vaikus, sužinoma apie planuojamą nusikaltimą ar pan) ar teismo sprendimas, įpareigojantis suteikti tam tikrą informaciją apie klientą, 3) kyla grėsmė kliento gyvybei, kai nustatoma aukšta savižudybės rizika. Klientas informuojamas, kai konsultantas negali laikytis konfidencialumo, paaiškinant to priežastis.P.S. Atskiri niuansai yra dirbant su nepilnamečiais ar teisiškai neemancipuotais vaikais.

KET – psichinės sveikatos stiprinimas, koncentruojantis į nenaudingo, neadaptyvaus mąstymo būdo ir elgesio keitimą.

KET pradžia (1950 – 1970 m, Skinner, Watson darbų teorinis pagrindimas, J.Wolpe, H.Eysenck, O.Lindsley ir kt praktikai) – elgesio terapija, kuri rėmėsi idėja, jog neadaptyvus elgesys yra išmokstamas taip pat kaip ir naudingas ar normalus. Išmokimas vyksta pagal klasikinio ar instrumentinio sąlygojimo principus ar stebint. Tai pirmoji moksliškai pagrįsta psichoterapijos kryptis.  Elgesio terapija ypač efektyvi fobijų atvejais, nes jos dažniausiai susiformuoja klasikinio sąlygojimo pagrindu (pvz. išgąsdino šuo) ar stebint (vaikas mato, kaip mama bijo šunų), o yra palaikomos instrumentiniu sąlygojimu (baimė toliau stiprėja, jei vengiama šunų).

Pavyzdys, kaip šunų baimė susiformuoja ir palaikoma:

1. Klasikinis sąlygojimas. Iki išmokimo šuo – neutralus ar net malonus dirgiklis. Susidūrus su netikėtai ir stipriai lojančiu šunimi, kyla fiziologinė baimės reakcija. Mūsų smegenys susieja šuns atvaizdą su grėsme, apie kurią liudija nemalonios fizinės reakcijos. Vėliau gali užtekti pamatyti net ir ramiai besielgiantį šunį, kad sukiltų baimė.
2. Operantinis sąlygojimas. Vėliau, jei prie žmogaus artėja šuo, pradeda auga nerimas, fiziologinė baimės reakcija. Atsitraukiant ar išvengiant susidūrimo su šunimi – nerimas sumažėja, nurimstama, įvyksta operantinis sąlygojimas, t.y. nusiraminimas tampa baimės reakcijos apdovanojimu, taip kiekvienas vengimo elgesys pastiprina baimę.
3. Mokymasis stebint, modeliavimas. Vaikas stebi, kaip jo mama, vos pamačiusi šunį, pereina į kitą gatvės pusę, kaip išsigąsta, jei netikėtai iš už kampo išnyra šuo – taip vaikas mokosi, kad šunys yra pavojingi ir kad reikia vengti susidūrimų su jais.

Elgesio terapijoje naudojamas elgesio aktyvavimas, veiklos planavimas, elgesio repeticijos, ekspozicijos ir kitos technikos. Ši terapija efektyviausia gydant:

• nerimo sutrikimus: fobijas, panikos sutrikimą, obsesinį – kompulsinį sutrikimą
• piktnaudžiavimus
• valgymo sutrikimus
• miego sutrikimus
• vaikų elgesio sutrikimus

Taip pat padeda spręsti pačias įvairiausias klientų problemas, dažniausiai derinant su kognityvinėmis technikomis.

Vėliau buvo pastebėta, kad elgesio ir emocinį atsaką į situacijas ar dirgiklį aktyviai veikia ir kognityviniai (pažinimo) procesai, t.y. svarbu, kam skiriamas dėmesys, kaip mąstoma, kaip interpretuojama tai, su kuo susiduriama, kokios prielaidos, įsitikinimai apie pasaulį ir save yra susiformavę praeityje. Mūsų emocinis ir elgesio atsakas į situaciją priklauso nuo minčių ar įsitikinimų.

Pavyzdžiui:

Pardavėja prekybos centre skanuoja prekes, pažiūri į pirkėją ir užlaiko žvilgsnį kelias sekundes.

Pirkėjas:

1. užsiėmęs savomis mintimis, net nepastebi -> pirkėjo nuotaika ir elgesys nesikeičia
2. pastebi – “pažiūrėjo į mane” ir toliau nevysto minties -> pirkėjo nuotaika ir elgesys nesikeičia
3. “pažiūrėjo į mane su gailesčiu – matyt, labai blogai atrodau” -> liūdesys, menkavertiškumo jausmai, nuleidžiama galva, sunkus atodūsis ar pan.
4. “pažiūrėjo į mane, į mano kreivą nosį garantuotai. Visi pastebi, kokia aš baisi…” – gėda, susigūžimas, veido slėpimas plaukais
5. “pažiūrėjo į mane – gal tikrina, ar nieko nebandau išsinešti nesumokėjęs” -> nerimas, perkratinėjimas mintyse, ar nieko neužmiršo, atidesnis daiktų apžiūrėjimas
6. “pažiūrėjo į mane – gal tikrina, ar nieko nebandau išsinešti nesumokėjęs. Kaip ji drįsta apie mane taip galvoti?!” – pyktis
7. “pažiūrėjo į mane – toks pavargęs jos žvilgsnis” – atjauta pardavėjai, simpatijos jausmas
8. “pažiūrėjo į mane – panašu, kad jai patinku” – lengvas susijaudinimas, šypsena pardavėjai, išsitiesimas ar plaukų persibraukimas ranka
9. “pažiūrėjo į mane – įdomu kodėl” – smalsumas, stebėjimas, besikraunant prekes, ar pardavėja taip pat elgiasi ir su kitais klientais.

Klasikinę kognityvinę terapiją A.Beck pirmiausia kūrė depresijos gydymui, tačiau kognityvinis aspektas svarbus ir daugelio kitų problemų sprendimui ar ligų gydymui. Dažniausiai terapijos metu derinami įvairūs metodai, pavyzdžiui, elgesio eksperimentai įsitikinimų patikrinimui socialinio nerimo atveju.

KET nuolat vystosi, suteikdama vis daugiau galimybių pagalbai ir savipagalbai. Labai svarbu, kad klientas įgytų jam reikalingus savireguliacijos įgūdžius ir galėtų būti vis savarankiškesnis, kurdamas sau pilnavertį gyvenimą.

El. paštas – neringa@kognityvine.lt